Miglė: Po trumpos pertraukėlės grįžtame į eterį ir vėl prašome Jūsų dėmesio.
Bene prieš mėnesį, vasario pabaigoje, ragavome pirmųjų mūsų visų bendro darbo vaisių. Surengėme šventę globos namų darbuotojams, svečiams ir sau patiems – „atidarėme kavinę“.
Susirinkę gerokai anksčiau dalijomės darbais bei nekantriai laukėme pirmųjų svečių. Viskas klojosi kaip sviestu patepta, jaudulys nesutrukdė pareigingai atlikti darbus ir maloniai aptarnauti taip pat kiek besijaudinančius svečius.
Sėdėjau šioj „kavinėje“ gurkšnodama arbatą ir mąsčiau sau: „Va, dabar tikiu. Džiaugiuosi, kad Rūtai ir Elenai užteko tikėjimo pradėti visa tai nemačius“. Iš tiesų aplankė keistas tikrumo jausmas, kad viskas taip arti, taip pasiekiama. Tokioj kavinėj lankyčiausi dažnai. Tokioj kavinėj nesijauti vienišas, gauni daug daugiau nei užsakytą pyrago gabalėlį.
Šilti darbuotojų ir direktoriaus atsiliepimai įkvėpia drąsos nesustoti. Viskas gerai. Taip ir turi būti. Ir laimingas kiekvienas prie to pridėjęs savo ranką.
Rūta: Taip laukta diena – Didysis Pirmadienis – aptarnaujami pirmieji garbingi ,,Kavinės Kitaip“ lankytojai. Daug jaudulio, entuziazmo, šiltų šypsenų. Gėris sklando ore, jaudulys šalia, – juk norime, kad viskas būtų atlikta vykusiai. Pradedame nuo kiek pavėluotos įžangos, papasakojame apie projektą, tęsiame meniškomis nuotraukomis ir galiausiai kviečiame lankytojus pasivaišinti kavinėje. Vienus svečius keičia kiti. Padėkos. Ir galiausiai po gero darbo jaunuoliai, aptarnaujami savanorių, mėgaujasi pyragu, arbata ir nuotraukose užfiksuotais prisiminimais. Drauge susitvarkę žadame susitikti ateinantį savaitgalį. Jaunuoliai negali to sulaukti...
Man įstrigo vienos ,,Kavinės Kitaip“ klientės žodžiai: ,,Tiek daug dėmesio nesu gavusi jokioje kitoje kavinėje. Čia gera būti, čia esi šiltai priimtas“.
Jovita: Buvimas ,,Kavinėje Kitaip‘‘ sugrąžino į prisiminimus, kai dirbau Airijoje su senais žmonėmis, kurie turėjo psichinių ir protinių problemų. Žmonės, su negalia visur tokie patys – šypsenos, elgesys... Gera matyti juos laimingus ir reikalingus. Norėtųsi, kad šis projektas vyktų toliau ir taip pat norėčiau pati prie jo prisijungti. Niekada neturėjau baimės neįgaliesiems. Jaučiu simpatiją tiems žmonėms.
0 komentarai (-ų):
Rašyti komentarą