Sunku trumpai papasakoti apie tai, kas čia vyksta. Galbūt lengviausia suprasti užduodant klausimus ir bandant į juos atsakyti. Taigi:
– Kas yra kavinė?
Hmm... manau, tai vieta, kur galima pavalgyti, pasivaišinti kava ar arbata... ar pieno kokteiliu... kartais šiltu vynu. Paragauti varškės pyrago su braškių užpilu ar išbandyti naują egzotišką desertą. Kavinė, manau, taip pat yra vieta, kur žmonės susitinka senus pažįstamus... aptaria naujo projekto detales... dalinasi kelionės įspūdžiais... guodžiasi gautu prastu pažymiu... sveikina praėjusio gimtadienio proga... prisimena mirusį draugą... Tai vieta, kur skirtingi žmonės renkasi ir būna kartu. Nepažinodami vienas kito, tačiau priimdami tokį koks yra. Gera vieta, ar ne? Taigi vieną dieną vienoje tokioje geroje vietoje gimė idėja!
– Idėja? Kokia idėja?
Tiksliau, ne idėja, o atsirado ryžto kažką daryti. Idėja ne visai kilo, labiau pagalvojom, kad jei kiti gali, tai kodėl mes ne?? „Ne, nes galūnė L“, – pasakytų Rita.
– O kas ta Rita?
Ooo... Ji projekto dalyvė. Puiki šeimininkė, aktyvistė, „Apuolės“ namų gyventoja.
– Tai kas tie kiti, kam kilo kažkokia idėja?
Tai žmonės, kurie nori rūpintis kitais. Pagrindinė idėja – priimk kitą tokį koks jis yra. O būdai kaip tai daryti priklauso nuo kiekvieno vaizduotės. Taigi kažkam kilo idėja, kad žmonės, turintys negalia (protišką ar fizinę), gali dirbti parduotuvėse: gražiai sudėlioti prekes į maišelius... Kitiems atrodė, kad McDonald‘s turi puikias galimybes įdarbinti šiuos žmogelius. Dar kitiems kilo idėja, kad darbas kavinėje yra pakankamai įdomus ir suprantamas. Tad jie atidarė tokias kavines. Mes tokią idėją nusigriebėm nuo jų, tačiau dar su kitais mažais tikslais.
– Kokiais mažais tikslais?
Tikslai nėra tokie jau ir maži, tik jie pakankamai nauji mūsų visuomenėje, neįvardinami kaip kažkas ko reikėtų mokytis ar siekti. Pavyzdžiui didinti neįgaliųjų integraciją į visuomenę, kelti savivertės jausmą, pasitikėjimą savimi. Tai skirta ne tik neįgaliesiems. Mes kiekvienas turim ko vienas iš kito pasimokyti. Pavyzdžiui, mes galėtume išmokti iš jų tokio didelio ir tikro noro gyventi, stiprios motyvacijos kažką daryti.
– Tai ką jūs darot?
Mes būnam visi kartu. O tuo pačiu metu gaminame įvairius patiekalus, geriame arbatą, kakavą, dalinamės savo išgyvenimais, kartais žaidžiam žaidimus ar šokam. Bet kuriuo atveju gerai leidžiam laiką! Kiekvieną kartą fotografuojamės, o sekantį kartą atsinešam nuotraukas ir prisimenam buvusį susitikimą. Bei prisimenam gamintą patiekalą piktogramų pagalba.
– Kas tos piktogramos?
Tai piešinukų ar nuotraukų pagalba pavaizduota veiksmų seka ar recepto sudedamosios dalys. Piktogramos padeda atsiminti bei suprasti veiksmų eigą. Tai lyg špera, labai kūrybinga ir linksma.
– O kada jūs susitinkate?
Yra dvi grupelės savanorių: šeštadieniniai ir sekmadieniniai. Taigi dalis savanorių daro susitikimus šeštadieniais, dalis sekmadieniais.
– Kokius patiekalus gaminate?
Pačius įvairiausius, pradedant tortilijomis, pieno kokteiliais baigiant blynais, varškės apkepais. Svarbūs keli dalykai: kad būtų pakankamai paprasta, greita, galėtų ką nors daryti kiekvienas žmogus bei būtų skanu.
– Kas jums padeda, įleidžia, paaiškina kaip elgtis?
Čia tariame didelį AČIŪ socialinei darbuotojai Linai, direktoriui, auklėtojom, virtuvėlės darbuotojai, kurie mus priėmė su „crazy“ idėjomis ir padeda jas įgyvendinti. Taip pat labai didelį AČIŪ tariame Grupei, kurią visi vadina „savarankiškais“. Jie kiekvieną kartą mus pasitinka ir išlydi, atrakina duris, parodo, kur kas yra, saugo mūsų daiktus.
– O kas toliau?
Hmmm... pirma reikia pabaigti, ką pradėjome. Laikas bėga labai greitai. Mes norėtume ir toliau su jaunuoliais susitikti ir kartu praleisti laiką. O vėliau gal kils kokia puiki idėja ir atsitiks kažkas nuostabaus...
Jei kažkam kilo kokių klausIymų, kviečiame tęsti šį pokalbį. Klausk drąsiai...
