Pirmasis Ernesto šeštadienis

Susitarėme su Dalia susitikti ir kartu keliauti į Apuolę. Galvojau, bus daugiau neigiamų emocijų, tačiau buvo visai kitaip: pamatę savanorius vaikai tiesiog švytėjo, atbėgo pasisveikinti bei susipažinti su nauju žmogumi. Pažaidėme žaidimą ir susipažinę puolėme prie reikalo. Dalia mums parodė receptą, kaip kepti sausainius, ir visi stryktelėję nuo kėdžių kibome į darbus. Mane paskyrė padėjėju į kruopščiosios Valės ir greitojo Žygio komandą, tad jie ir bus mano įspūdžių herojai.
Taigi, visos grupės pasidalino tešlą ir pradėjome ją minkyti. Išminkėme didžiulį blyną. Išsirinkome formeles ir pradėjome formuoti. Žygimantas viską darė taip greitai, kad daug kas nesigaudavo, o Valentina (gražus vardas) vis drausdavo jį. Sakydavo: "Skubi skubi ir nieko nesigauna". Tačiau man patiko, jog Žygis nesigraužė dėl pasikartojančių nesėkmių, o vis bandė iš naujo. Jis nepasidavė sunkumams, bet stengėsi juos įveikti. Gal tai tik sausainių kepimas, bet iš mažų dalykėlių susideda dideli. Tad galiu drąsiai teigti, jog Žygimantas tikrai stengiasi siekti tikslo. Aišku, jis buvo labai judrus, vis tai ten tai šen nubėgdavo, bet galiausiai pavargo ir vis stengėsi kaip nors nusimuilinti nuo darbo. Nieko, suprantama. Na, o apie Valę to nepasakysi. Ji vis sukosi kaip vijurkas aplink stalus juos valydama. Tądien ji buvo nenuilstanti. Taigi, mūsų grupė baigė pirma, todėl turėjome laiko pavartyti albumėlius. Pasėdėjome, pasijuokėme. Valė vėl nubėgo valyti stalų, o mes su Žygiu likome pakalbėti. Taip kalbėjome ir nejučia priėjome prie rimtų temų: ateitis, darbas, galbūt net panelė. Tačiau nesigilinkime labai, tai per daug asmeniška. Tačiau galiu pridurti tik tiek, kad jo svajonės, nors gal kiek ir naivokos, bet nėra neįgyvendinamos. Todėl mūsų maldos galėtų jam padėti.

Ką gi, sausainiai iškepė, kvapas suko galvą... Kaip ir visose kavinėse vienas kitą aptarnavome, išgėrėme arbatos. Na ir atėjo laikas atsisveikinti. Žygis vis kvietė apsilankyti jo apartamentuose, norėjo parodyti kelis dalykėlius. Ot kvailys buvau... atsisakiau... Na, nieko. Gal dar turėsiu galimybę. Didelis dėkui Marijai bei Daliai, kurios buvo kantrybės ir geraširdiškumo pavyzdys :)